Sodas tave taip kiekvienąsyk įtraukia, jog visai pasimiršta, kad ten, kažkur toli, kitapus kompiuterio ekrano, kas nors laukia tavo daržo istorijos,- taip savo pasakojimą pradeda naujoji mūsų bendruomenės narė Jolita.
Nei kiek neabejojame, gamta visada įtraukia taip, jog laikas rodos išnyksta, o mobilusis telefonas dulka kaupdamas praleistus skambučius ir neperskaitytas žinutes…
Jolita prie Coolūkio bendruomenės, su visa savo šeima, prisijungė šįmet, ji sodininkauja pas Poną Joną (taip žaviai Jolita į jį kreipiasi) pasak jos, Ponas Jonas ne tik svetingas sodininkas, bet ir labai įdomus žmogus, Lietuvos atsargos karininkas, gyvenęs labai aktyvų gyvenimą ir prikaupęs daugybę įdomiausių pasakojimų, kurių Jolita su šeima tikisi išgirsti ilsėdamiesi po sodo darbų.
Jolitos laiškas pasirodė toks nuoširdus ir išsamus, jog nusprendžiau nieko nedailindama, pasidalinti jos dar visai „šviežiais“ sodininkavimo įspūdžiais:
Į darbus puolėme su įkarščiu. Ponas Jonas leidžia mums naudotis ir šiltnamiu, tad išnaudojame visus sodo žemės lopinėlius. Prisėjom visko po truputį: morkų, agurkų, pupelių, pupų, burokėlių, įvairių kopūstų, pomidorų, cukinijų, patisonų ir t.t… Jau net ragavome pirmojo derliaus: šiltnamyje spėjusių užaugti špinatų, Pono Jono rabarbarų ir svogūnų laiškų.
Buvo ir pirmųjų nesėkmių. Namuose nepavyko užsiauginti stiprių agurkų sodinukų. Sudygo puikiai, o paskui tikriausiai perlaisčiau ir užtempiau su persodinimu, todėl daigai ėmė nykti ir dabar abejoju, ar jiems seksis prigyti ir ar neužkrės kitų, jei įsimetė kokia liga… Jau teko „gūglinti“ ir ieškoti, kas tai galėtų būti.
Su Ponu Jonu sutarėme, jog sodą sodiname ir prižiūrime mes, o jis nusiskins sau šį bei tą, nes pats jo dirbti jėgų jau nebeturi. Jis žada visą vasarą gyventi sode, todėl mielu noru palaistys mūsų daržoves, kadangi kelias iki sodo mums, kas vakarą atvykti, vis tik netrumpas… Na, o mes į sodą važinėsimės savaitgaliais, nupjausim žolę, padėsim Ponui Jonui kiek reikės.
Žodžiu, kol kas viskas šviežia, jaudina, džiugina ir teikia daug vilčių. Viskas susėta, apylinkės nuravėtos ir šį savaitgalį pagaliau žadame atvažiuoti labiau ne dirbti, bet pailsėti, daugiau pabendrauti su Ponu Jonu, patyrinėti apylinkes, pasigaminti ko nors skanaus ir pavakaroti.
Labai ačiū, kad mus suvedėte.
Su geriausiais linkėjimais,
Jolita
Tai štai, nenuleidžiame rankų ir lekiam pasisemti naujų patirčių, pažinčių ir žinoma daržovių, taip sakant!
Auginimas augina!
Gabrielė Marija
