Vaikų daržiukai

su 2 komentarai

 

Vaikų darželiai su daržiukais, argi ne miela? Vien įsivaizdavus tuos mažuosius ,,žirniukus” sodinančius žirnius ar moliūgus, atsiranda milžiniška šypsena veide. Jau 10 metų vykdoma iniciatyva ,,Žalia pėda” šias gražias mintis realizuoja. Daržas – puiki priemonė mokytis ne tik maisto auginimo, bet ir įvairių gyvenimiškų pamokų. Būtent apie tai kalbėjausi su Lina – ,,Žalia pėda” atstove. Kaip ir daugelis mažų vaikų savo vaikystėje nelabai mėgdavau eiti į darželį. Tikiu, kad, jei mano laikais būtų egzistavusi ši iniciatyva, būtų patikę ten leisti dienas gerokai labiau (jei dar pietų miegas nebūtų privalomas tai tuo labiau!).

 

 

Lina, gal gali plačiau papasakoti apie ,,Žalią pėdą”?

 

Žalia pėda yra vaikų daržininkavimo iniciatyva, kurios metu vaikai ugdymo įstaigų teritorijoje sodina, augina nuo pat sėklos iki vaisiaus augalus. Ji skirta vaikų kūrybiškumui, pasitikėjimui savimi, atsakingumui ugdymui. Taip pat, gamtos stebėjimui ir žinių gilinimui toje srityje.

 

Kodėl nusprendei prisijungti prie šios iniciatyvos?

 

Į šia iniciatyva įsijungiau, kai ji vyko jau apie porą metų. Idėja kilo lankantis globos namuose ir matant, kad vaikams trūksta gyvenimo įgūdžių, dažnai nėra mokomi paprasčiausių dalykų. Pavyzdžiui, valgykla pateikia maistą, o vaikai patys net nežino iš kur maistas atkeliavo. Kilo mintis pasiūlyti jiems užsiauginti kažką savo, kad jie pamatytų, kaip užauga ir kaip tai galima panaudoti savo maistui. Buvo apie dešimt globos įstaigų, į kurias važinėdavo savanoriai ir su vaikais turėjo užsiėmimus prie daržiuko. Taip ten atsidūriau ir aš, keliaudama žaliuoju keliu. Pamažu prisijungė ir kitos įstaigos ir iniciatyva pradėjo augti. Dabar dalyvauja paie 100 dalyvių, visi tarpusavyje labai skirtingi nuo darželių iki globos namų, dienos centrų, net senelių namai dalyvauja, į kuriuos ateina vaikai ir padeda auginti.

O kaip man pačiai kilo idėja prisijungti?

Gimė Benas ir aš jį augindama turėjau laiko tokiam ramiam buvimui. Tas buvimas tikriausiai sužadino vaikystės prisiminimus. Aš augau didžią laiko dalį kaimiškoj vietovėj. Ten lankiau mokyklėlę kurioje auginau kopūstą ir man kažkaip net nekilo klausimo dalyvauti ar ne, kai paklausė ar galėčiau. Prisimenu, kaip rūpinausi tuo savo kopūstu, net vasarą ėjau į mokyklą, kad jis užaugtų. Buvo labai smagu, kai mokyklos virėja pasakė, kad iš mūsų užaugintų daržovių valgysim bandeles.  Kai pati esu tą išgyvenus, man atrodo labai suprantama ir svarbu, kad kiekvienas vaikas turėtų po savo užaugintą augaliuką. Po savo kopūstą!

 

 

Kaip vaikai reaguoja į šią veiklą?

 

Vaikams labai patinka! Jiems tai labai natūralu, ypač mažyliams. Žalios pėdos iniciatyva iki mokyklinio amžiaus institucijose yra plačiausiai įkomponuojama į visą programą, nes ten yra labai palanki laisvesnė programa. Patys ūgdytojai labai noriai įsitraukia, nes jiems labai tinka visa tai kas susiję su daržininkavimu: sveikatingumas, aplinkos pažinimas, pojūčių lavimias, pasitikėjimas savimi, kūrybiškumo lavinimas. Vyresnėse klasėse sunkiau, nors vaikams ir jose labai patinka tuo užsiimti. Mokytojai net pasakojo, kad vaikai, kuo ilgiau plauna rankas, kad pabūti su tuo ilgiau, nes kartu auginant atsiranda bendravimas, ryšys, atsiskleidžia tie vaikai, kurie kitose pamokose sunkiau atsiskleidžia. Vaikai visada įsitraukia noriai. Didesnis  klausimas, kaip įsitraukia mokytojai, kaip administracija, ūkį pižiūrintys asmenys, tėvai. Yra įvairių reakcijų ir teigiamų ir neigiamų.

 

 

Gal galėtum pasidalinti keliomis veiklų istorijomis?

 

Pernai metais, pasiūlėm rengti mainų turgelius bendruomenėje. Kuršėnuose moksleivių taryba nusprendė, kad dalins sėklytes net tik savo mokyklos, bet ir platesnės bendruomenės nariams. Vyriausiam prisijungusiam žmogui buvo virš 70 metų. Išdalinę sėklytes, visi namuose daiginosi gėles ir po to pavasarį rinkosi į sodinimo šventę.  Mokytojoms šokas buvo, nes reikėjo visą srautą suvaldyti, bet kartojo ir kitais metais. Tėveliai sukūrė grupę, kurioje tarėsi, kaip vystyti veiklą toliau. Esant 100 dalyvių yra daug tokių atvėjų.

 

Vytauto didžiojo mokykla Jurbarke taip pat surengė nemažą renginį. Vaikai sumanė dalyvauti miestelio verslo dienose ir įgyvendino daržininkavimą per verslumą – daigino serenčius ir juos pardavinėjo. Įsitraukė labai stipriai, pagamino didžiulį stendą ir pasakojo visiems praeiviams apie serenčius, pagamino apie juos bukletukus. Buvau nuvažiavusi ir buvo smagiausia pamatyti, kad būtent ten atsiskleidė vaikai, kurie dažnai laikomi padaužomis. Jie parodė didžiausius verslumo įgūdžius, nes nebijojo kalbinti žmonių ir dėl pardavimo vietos pakovoti. Renginio metu jie surinko nemažai lėšų, už kurias nusipirko medelių. Man patiko tai, kad jie svarstė ką nusipirkti ir nupirko medelius. Tie medeliai jiems buvo labai brangūs, per langus stebėjo, žiūrėjo, kad prie jų niekas neitų, kad jie prigytų. Jie pasijuto patys šeimininkai.

 

 

Jei institucijos nori prisijungti prie iniciatyvos kreipiasi į tave?

 

Taip, paprastai kreipiasi pavasarį . Procedūra labai paprasta, prašome, kad nusimatytų ir surinktų komandą. Labai svarbu, kad turėtų pritarimą iš organizacijos, kurioje dirba, arba, kad mokiniai turėtų palaikymą. Tada reikia išsirinkti arba sugalvoti temą ir mes suderinam paramą sėklytėms. Rudenį susisiekiam paklausti, kaip sekėsi, kas pavyko ir kas nelabai.

Drąsinu, kad jei vietos nėra tai ne bėda. Tauragėje paletėse ant sienų augino pomidorus koridoriuose. Nebūtina daryti didžiulių daržų, galima auginti prieskonius. Paprasčiausia pradėti nuo vieno augaliuko. Kartais yra problema, kad per vasaros atostogas sunku užtikrinti daržo priežiūrą tai perspėjam, kad augintų pavasarinius, trumpos vegetacijos augalus arba suburtų komandą, kuri prižiūrės daržą vasarą.

Norinčius prisijungti skatinam išsirinkti temą, kuri būtų aktuali ar idomi vaikui ir bandyti ją įgyvendinti. Temos būna labai skirtingos, pavyzdžiui, etnografija, kaimiškas natūralizmas, taurelių verimas. Kiti daro meksikietiškas lysves, kuriose didieji augalai sudaro pavėsį ir užuovėją kitiems augalams. Gelaudiškio vaikų centras sumanė, kad jiems skaniausiai kvepia mėta ir augina mėtų kolekciją. Kasmet pasodina po naują mėtą, o tada jas renka, džiovina, daro arbatą ar kvapnius maišelius. Kai pas juos apsilankom, žmonės sako, kad ten visada kvepia mėta ir įsmena tą centrą, kaip mėtos vietą.

 

Dėkojame Linai už pasakojimus apie Žalios pėdos iniciatyvą, džiaugiamės šia veikla ir tikimės, kad vis daugiau organizacijų prie jos prisijungs! Jei susidomėjote ir norėtumėte prisijungti, daugiau informacijos galite rasti čia.

 

 

Sekite Austė:

Labas! Mano vardas Austė ir esu CoolŪkio bendraįkūrėja. Domiuosi aplinkosauga ir tvariu gyvenimo būdu, mokinuosi kaip kuo daugiau įterpti to į savo gyvenimą. Čia dalinuosi savo žiniomis ir patirtimi. Labai laukiu jūsų komentarų, pasiūlymų ir patarimų. Juk geriausia mokytis vieniems iš kitų! :)

Naujausi įrašai nuo

2 komentarai

  1. dideli angarai
    | Atsakyti

    Puikus straipsnis. Jeigu užsikabins jaunuoliai šitu reikalu, panašu, kad iš mažųjų “vaikiškų” darželių ateityje reikės visų angarų! Toki laikai ateina, kad retas kuris jaunas žmogus panašu yra suinteresuotas sodininkyste. Ypač didmiesčių šeimos 🙂 nors ir apstu temų apie sveikesnį gyvenimo būdą, daugumai nei motais:)

    • Austė
      | Atsakyti

      Ačiū už komentarą! 🙂 Prie mūsų iniciatyvos vis prisijungia norinčių sodininkauti tad džiaugiamės kviekvienu, kuris jaučia norą būti arčiau žemės 🙂

Palikite komentarą

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.