Prieš porą savaičių kalbėjome apie daugkartinių puodelių nešimąsi į kavinę, o dabar pažvelkime į maisto prekių parduotuvėse tykantį vienkartinių maišelių pavojų. Gal jums žinoma tokia situacija: nusiteikę gyventi tvariai ir ekologiškai, nešatės daugkartinius maišus į parduotuvę, bet grįžę namo suprantate, kad parsinešėte visą kalną plastikinių vienkartinių maišelių. Štai morkos guli viename maišelyje, sveriami riešutai kitame, o dar trešnėms prisireikė papildomo maišelio… Pasidaro liūdna – juk norisi mažinti savo neigiamą poveikį aplinkai, bet palaidų trešnių ant prekystalio juk nepabersi… Lygiai taip pat dar tik prieš metus jautėsi Monika, kuri būdama nepatenkinta tokia situacija, nusprendė pasisiūti daugkartinius maišelius sveriamiems produktams ir neštis juos į parduotuvę kartu su didesniais prekių krepšiais. Paprašiau Monikos man papasakoti, kaip jai sekasi tokiu būdu apsipirkinėti.

Monika, kodėl pradėjai nešiotis savo maišelius į parduotuvę?

Pagalvojau, kad yra visiems jau įprastas bendrasis pirkinių krepšys, bet yra ir tie mažieji skaidrūs, kurių be galo daug sunaudojame, ir tada jie mėtosi visur namuose, o ir lauke jų netrūksta. Mačiau upėje plaukiantį maišelį, gatve važiuojantį, danguj skraidantį…

Suvokiau, kad vienkartiniai maišeliai nors ir nėra vienintelė, bet pakankamai akivaizdi ekologinė problema, kurią galima išspręsti. Nebeatseku, kaip tiksliai ši idėja mane pasiekė, bet įvairios iniciatyvos, tokios kaip Eko musės ir Kūrybos kampas 360, tikrai paskatino imtis veiksmų. Po bičiulėms surengtų daugkartinio maišelio gamybos dirbtuvių ir laikant rankose pirmąjį savo maišelį, iš karto toptelėjo mintis, kad galėčiau juos siūti ir kitiems.

O kur esi bandžiusi apsipirkti su savo maišeliais?

Visų pirma išbandžiau visus didžiuosius prekybos centrus: „Iki“, „Rimi“, „Maxima“. Draugė štai apsipirko Kalvarijų prekyvietėje, o aš bandžiau Mažeikių turguje. Ten irgi pavyko tai padaryti, tik žmonių akyse buvo matyti daugiau nuostabos, nes prekeiviai pirmą kartą išgirdo apie tokį dalyką kaip daugkartinis maišelis. Sakyčiau, kad mes, naudojantys šiuos maišelius, esame stereotipų ledlaužiai, keičiam įprastinį mąstymą – kalbame apie šias idėjas, edukuojame pardavėjus ir drauge tai matančius kitus apsiperkančius žmones. Norisi, kad tai plistų tarsi gerasis virusas ir taptų norma.

Kokių reakcijų susilaukei?

Dažniausia reakcija – tyla: tiesiog nuskenuojamos prekės, ir kasininkas nieko nepasako. Kita ne retai pasitaikanti reakcija būna klausimas, ar čia mano maišelis, o palinksėjus, kad taip, prekės taip pat sklandžiai nuskenuojamos. Nebuvo nė vieno atvejo, kad pardavėjas sureaguotų neigiamai, piktai tarsteltų, kokia čia nesąmonė ar kažkas panašaus. Nors viena pardavėja pakomentavo, kad jai nepatinka maišelio medžiaga, bet atrodė, kad ji tiesiog turi blogą asmeninį santykį su konkrečiu audiniu. Kitos ir labiausiai keliančios ūpą reakcijos – “Gražūs maišeliai”, “Iš kur tokie maišeliai?”. Kartą mano mamos pardavėja paklausė apie maišelius ir, jai atsakius, kad dukra turi daugkartinių maišelių nediduką verslą, kasininkė pasidžiaugė šia iniciatyva ir paprašė perduoti man linkėjimus. Smagu! Kažkada pirkau razinas mažiau permatomame maišelyje, tad jį šiek tiek pradariau, kad kasininkė matytų jo turinį. Išgirdau, kad nereikia praverti, nes ji mato, kad ten razinos ir viskas yra gerai. Taigi nebesibaiminu, jei ir netobulai persišviečia daugkartinis maišelis.

Ką galėtum pasiūlyti ar patarti svarstantiems pradėti nešiotis savo daugkartinius maišelius?

Pradžioje reiktų tiesiog šiek tiek atidumo – pažiūrėti, kaip pardavėja elgiasi. Jei matai, kad ji klausiamai sukinėja maišelį, reikia jai padėti patikslinant, kad, tarkim, ten lietuviški agurkai ar slyviniai pomidorai, nes, jei parduotuvėje yra kelios rūšys, sunku nustatyti, kurią būtent įsidėjai.

Na ir dar būtų gerai pastebėti, kad kasininkė savo nuožiūra neįdėtų produktų į vienkartinį plastikinį maišelį (pavyzdžiui pieno, miltų ar kažko, kam tariamai toks maišelis reikalingas). Jei baisu ir nejauku, apsipirkinėjant su savo daugkartiniais maišeliais, galima pradėti nuo baltų ar šviesesnių labiau peršviečiamų maišelių. Arba mažumėle juos praverti, kai jie sveriami.

Siūlyčiau nebijoti krautis visokius produktus: ir daržoves, ir vaisius, ir riešutus, ir bandeles su sausainiais. Nesikuklinti ir sveriamų bulvių su morkomis susidėti, nes žemės smarkiai tikrai neprabyrės (o naudojant labiau tinklinį maišelį, po juo galima pakišti dar kitą maišelį, kad išvengtumei važiuojančio prekystalio išpurvinimo). Taip pat gali pastebėti, kokius produktus anksčiau pirkdavai pakuotėje, ir pažiūrėti, ar yra jiems alternatyva nesupakuotų, kuriuos gali įsidėti į savo maišelį. Pavyzdžiui, galima pirkti sveriamus, o nesufasuotus riešutus (tai gali paskatinti juos pirkti ne prekybos centre, o mažesnėje, kokybiškų riešutų parduotuvėlėje taip drauge palaikant ir smulkųjį verslą). Taip besielgdamas, dar labiau sumažintum susidarančias plastiko atliekas.

Paskatinčiau nebijoti. Reikia didžiuotis daugkartinių maišelių naudojimu, nes tu edukuoji pardavėjus, aplinkinius žmones, rodai gerą pavyzdį, esi atsakingas, sąmoningas, tad reikia eiti iškelta galva. Reikia viską daryti drąsiai, bet draugiškai. Būti pasiruošusiam, kad gali kažko paklausti, arba… pagirti 🙂

Kartu su Monika apsipirkome parduotuvėje, ir pati įsitikinau, kad nėra ko bijoti. Iš kasininkės susilaukėm komplimentų, kad maišeliai labai gražūs, ir išėjome iš parduotuvės besijausdamos pakiliai už atliktą gerą darbą Žemei. Įsigyjau kelis maišelius iš Monikos, tad nuo šiol ir pati prisidėsiu prie plastikinių maišelių mažinimo. Kviečiu prisijungti ir jus!